nežudyk strazdo giesmininko

Dėmesio

persikraustau į upee.blogas.lt

šičia pernelyg slegia tai, kiek praaugau, pergalvojau, klydau.

radau seną nuotrauką kai per helovyną ėjom į ajax’ą

taip linksma, kad net pasidarė nusispjaut ant tos mokyklos rytoj.
nuotraukoj dvi kekšės ir aš vidury. mano plaukai žali be be be :DDD taiiiip kietai, negaliu (sun)

     benamis gatvės muzikantas prie upės man skaitė savo eilėraščius. po to išgėrė dar rašalo ir užsilenkė valandėlei kitai.

    Rašau be priežasties, todėl stengsiuos kuo trumpiau:

    Žmonės yra naivūs ir melagiai (jei netiki, vadinas tu esi pasipūtus kiaulė jė). Ar tai suderinama? Visi meluoja tikėdamiesi, kad jiems niekas kitas neatsako tuo pačiu. Na ir idijotai mes, ar ne?

    Paauglystė nėra emocinio pokyčio padarinys.  Viskas vyksta labai paprastai: organizmui bręstant pasikeičia endokrininių liaukų kai kuri veikla ir vaiko organizmas negeba su tuo susidoroti (beeee, noriu ant visų rėkti, niekas manęs nesupranta, jūs visi kvaili). Paskutinis teiginys išties tinkamas.

    Žmonės nėra sąžiningi.

      Žmonės yra gyvūnai. Visas tas bullshit apie žmonių skirtumą nuo gyvūnų yra absurdas. Tiesiog žmogus yra egoistas ir pasipūtęs. Juk ‘protingi dėdės’ iš pradžių ir  Darvinu netikėjo. JĖ, MES KVAILI.

    Žmonės tiki nepagrįstais faktais ir jų fantazija pralenkia viską (AŠ KALBĖJAU SU DIEVU). taip, aš irgi. Jis buvo hipis ir rūkė žolę.

    Žmonės (MES) kovojam su vėjo malūnais. Tai yra beviltiška (vadinasi, absurdiška). Kas tie vėjo malūnai? Tai mūsų planeta. Mes galim iškvėpuot ir išgadint visą orą, bet ji vistiek mus nužudys greičiau nei mes ją.

    Išvada: ŽMONĖS UŽKNISA
     

    Šiandien šokom Jurgelį Meistrelį vidury Laivės alėjos. Ir paskui šokom, tik ne Jurgelį Meistrelį ir ne vidury Laisvės alėjos.

Rytoj irgi šoksim. Tik ,,Amerikoj Pirty”.

Gyvenimas nėra 'šikna', jei pats jį tokį pasidarai. Skiriu šią mintį Marijai. OU JĖ, čiuožki čiuožki.

jo trapumas
yra angelo
juo kvepia
kovas 

kiti jo kūnai 
turi sparnus 
ir jis yra 
šventas 

o užsilikęs 
vasario mėlis 
taip pat 
yra jis 

matau kaip 
žemė susitrupina 
jo kūną 
ir pasiima sau 

aš palieku 
stovėti tuščiomis 
po kojomis 
smėlynai 
tiktai ne jis

   
     Jis yra grublėtas akmenukas nenugludintas jūros, gulintis pakrantėj tarp jau nuglostytų bangomis. Jis yra tvirtovė, pilis iš smėlio. Bet sauso. Tokio sauso, kad palietus ar papūtus stipresniam vėjui žemė jį susirupina ir pasiima sau. Jis nėra tiek, kiek tu gali matyti. Kiti jo kūnai turi sparnus ir jis yra šventas. Man net kartais būna sunku patikėti, kad jis tikras. Juk tokie nebuvo nei apaštalai, nei Brahmanas su savo kaukėmis. Jo vienas šypsnis atrodo galingesnis už visus pasaulio raganius bei šamanus, o įžvalga gilesnė už prarajas tarp pasaulių. Ir jis to nežino.

  

ak, jei tik visi žinotumėt…

     Dabar aš nelaimingiausias žmogus žemėj. Įsivaizduojat, parašiau gal šimtui žmonių ieškodama vieno. Kai jį radau, jis man sako: sakyk ko reik, nes neturiu daug laiko. 
     Aš vis dėlto jo neradau… Jo tikriausiai nėra.